naujapilis

VI

„Buvo jie baisiai stiprūs ir galingi, turėjo didelių polėkių, net į dievus kėsinosi. Tai, ką Homeras pasakoja apie Efialtą ir Otą, – tai apie anuos žmones: jie bandę užkopti dangun, ketindami užpulti dievus. Tad Dzeusas su kitais dievais sutrikę svarstė, ką su jais daryti: negalėjo jų nužudyti ir sunaikinti visą giminę trenkdami perkūnais kaip Gigantus, – kartu išnyktų ir iš žmonių gaunama pagarba su atnašavimais, bet negalėjo ir leisti jiems savivaliauti. Vargais negalais Dzeusas sugalvojo ir paskelbė: „Atrodo, būsiu radęs išeitį, kad ir žmonės išliktų, ir apsilpę liautųsi šitaip šėlioję. Tuoj aš juos, – pažadėjo jis, – kiekvieną perpjausiu pusiau: pasidarys silpnesni, o drauge ir mums naudingesni, nes padidės jų skaičius! Vaikščios jie tiesiai dviem kojom. O jei pamatysime, jog vėl šėlsta ir nesiteikia ramiai elgtis, – dar sykį perpjausiu perpus, tada šokinės viena koja“. Taip pasakęs, ėmė pjaustyti žmones, paprasčiausiai kaip šermukšnio uogas pjausto laikymui, arba virtus kiaušinius plauku. Vieną perpjovęs liepdavo Apolonui veidą ir pusę kaklo atgręžti į pjūvio pusę, idant regėdamas kaip yra perpjautas, žmogus būtų kuklesnis, o visą kitą liepė užgydyti. Apolonas atgręždavo veidą, iš visų pusių kaip kapšą užtraukdavo odą dabar pilvu vadinamoje vietoje ir, palikęs vieną angą, užrišdavo viduryje pilvo, – ši vieta vadinama bamba. Daugumą raukšlių išlygindavo ir suteikdavo pavidalą krūtinei, vartodamas maždaug tokį įnagį, kokiu kurpiai lygina ant kurpaliaus užmautą odą. Bet kelias raukšles palikdavo, – kaip tik ant pilvo, ties bamba, – senam nutikimui atminti.“

„Pirmiausia turite patirti apie žmonių prigimtį, ir kas jai nutiko. Senovėje mūsų prigimtis buvo ne tokia, kaip dabar, bet visai kitokia. Pirmiausia, buvo trys žmonių lytys, o ne, kaip dabar, vyriška ir moteriška. Buvo dar trečia lytis, jungusi šias abi: vardas liko ligi šiol, tačiau pati ji išnykusi. Mat anais laikais buvo dar viena atskira androginų lytis, ir pavidalu, ir vardu jungusi vyriškąją ir moteriškąją lytį. O dabar liko vien smerkiamasis vardas. Be to, kiekvieno visas pavidalas buvo apvalus; nugara ir šonai lenkti ratu. Rankos buvo keturios, tiek pat kojų, du visiškai vienodi veidai ant apvalaus kaklo, o šių dviejų priešingai atgręžtų veidų pakaušis buvo vienas. Ausys keturios, gėdingosios vietos dvi, – visą kitą galėtume įsivaizduoti pagal tai. Judėdavo jie kaip ir dabar – stačiomis, bet kuria kryptimi, o leidęsi bėgti mikliai versdavosi kūliais, remdamiesi visomis aštuoniomis anuomet turėtomis galūnėmis, kaip akrobatai verčiasi per galvą, kojomis apsukdami ratą. O trijų ir būtent tokių lyčių būta todėl, kad vyriškoji giminė buvo kilusi iš Saulės, moteriškoji – iš Žemės, o abiejus pradus turinčioji – iš Mėnulio, nes ir Mėnulis turi abiejų pradų. O tas apvalumas – ir jų pačių, ir judėjimo, – iš panašumo į gimdytojus.“


Pagal Platonas "Puota", Aidai, 2000

                     Pasibaigus darbo dienai Inocentas paprastai neskubėdavo namo, o eidavo su vienu ar kitu bendradarbiu išgerti po bokaliuką alaus ir pašnekėti apie Liandzbergį, politiką, Brazauską ir kaip visi pardavė Lietuvą. Tuo tarpu Inocento žmona, vos pabaigusi darbą, skuosdavo namo daryti valgyti. „Vyrą reikia maitinti“, –nuolatos kartodavo jinai.
                      Štai grįžta Inocento žmona po darbo, sumaišo ir suminko tešlą, iškočioja, ima faršą, daro koldūnus. Pusfabrikačių Inocentas nevalgydavo, nes eurotolerastai ten chemikalų pripylę. Skaniai ji mokėjo gaminti. Va grįš Inocentas namo, o viskas jau paruošta ir garuoja.
                      Koldūnams išvirus, ima ji į rankas drėgną pašluostę, kad karštos puodo ąsos nenudegintų pirštų ir nukėlusi puodą neša prie kriauklės vandenį nupilti. Prispaudusi dangčiu puodo paviršių taip, kad vanduo nutekėtų, o koldūnai liktų puode, pila ji vandenį į kriauklę ir staiga, o varge, puodo ąselė išslysta iš rankos! Instinktyviai ji čiumpa puodą stipriau, tačiau suspiegia stipriai nusiplikiusi pirštus ir išmeta puodą ant grindų ir dar taip nesėkmingai, kad visi jame buvę jau paruošti koldūnai kartu su nenupiltų vandeniu išplaukia po visas grindis. Pažvelgė Inocento žmona į po aslą besivoliojančius koldūnus ir pagalvojo:
                      „Va aš šitaip dirbu ir dirbu, o kaimyno Zosė tai šią vasarą Italijoje buvo. Reikėjo man per kiaurasamtį vandenį nupilti. Ar kas man „ačiū“ už darbą ar yra kada pasakęs? Dukra kažkur išėjusi, niekada jos namie vakarais nebūna. O Italijoje taip gražu turbūt. Bet nepatogus tas kiaurasamtis, bet kur tau tas durnius naują nupirks. Va pasisekė Zosei, kur mano akys buvo kai jauna buvau? Dukra vis tiek niekada koldūnų nevalgo, vis jai maivytis. Vakar tokius gražius auskarus parduotuvėje mačiau, nors kai pagalvoji, tai aš labiau į Tailandą norėčiau, nei į Italiją, jei rinktis reikėtų. Galėtų dukra jau grįžt, bet trankosi kažkur su kažkuo. Kaip ir tėvas jinai, negrįžta vakarais, bet nosis jos tai ilga, visai ne kaip tėvo. O dar man algą grasina sumažinti, bet aš tiek dirbu, tai gal man nemažins. Bet ką aš čia apie tas Italijas ir Tailandus prisisvajojau – Palangoj paskutinį kart prieš dešimt metų gal buvau. Nors niekur ji nesitranko, sėdi turbūt bibliotekoj, paskui kai reiks nori nenori ženytis, tai puls pirmam pasitaikiusiam durniui į glėbį. Zosei galėtų algą sumažint. Bet kaip pagalvoji apie tą algą, tai per kelis metus galima ir ant Italijos sutaupyt, nors gal tada geriau būtų tuos auskarus? Ech, kokie auskarai, kad bent kiaurasamtį naują...Bet o tai kai aš pati ženijausi, negi ne taip dariau? Juk žinojau, kad durnius tas Inocentas“.
                     Taip pagalvojusi jinai galutinai nusprendė, kad reikia laikytis dietos ir, kad nuo šiandien vakarais nieko nebevalgys, o dieną – tik daržoves. Tada surinko visus koldūnus nuo žemės, sudėjo į lėkštę, užpylė grietinės ir padėjo šiltai, kad neatauštų, kol grįš namo Inocentas. Tada išvalė grindis ir nuėjo į kambarį, kur buvo televizorius, žiūrėti „Nekviestos meilės“.



Kreivarankis

          Taip jau išėjo, kad vėl grįžtu prie Irako temos. Prie to paties sugrįžti antrą kartą privertė „The Hurt Locker“, kažkieno pavadintas geriausiu filmu apie Irako karą. Taigi, keletas greitų pastabų apie filmą ir jo „tikrovę“.
          Aišku, grafinis realizmas įspūdingas. Holivudas šiais laikais tam skiria daug pinigų. Su tam tikrom išlygom (apie jas žemiau) filmas gali tarnauti kaip nebloga iliustracija. Šiek tiek leidžia pajusti, kaip atrodo šiuolaikinis partizaninis karas ir jo taktikos. Netgi pati Bagdado kasdienybė, nors ir pavaizduota probėgšmais, nėra tokia karikatūriška, kurią įpratę matyti ankstesnių kartų propagandiniuose filmuose. 
          Filme vengiama atvirai politikuoti. Tai tikriausiai ir padarė jį geriausiu (ir apskritai žiūrimu) filmu apie Irako karą. Pati fabula, atmetus visą vizualiką, gana paprasta.. Elitinės patrulio komandos kasdienybė, karo traumos ir apsėdimai. Toks, sakyčiau, pretenzingas psichologizmas. Mūsų herojus – karo apsėstasis, savo žaidimais su mirtim statantis į pavojų save ir kitus. Bet tai jokiais būdais ne „Apocalypse Down“ generolas . Šitas personažas greičiau toks problemų kamuojamas, bet iš esmės simpatiškas „natural soldier“ tipažas. Ir apskritai visi amerikiečiai filme labai jau simpatiški. Tai ir paskatino pasidalinti savo mintimis apie jį – juk „The Hurt Locker“ pretenduoja į autentiką. Juk iš esmės šis filmas apie karo beprotybę. Bet amerikietiška beprotybė yra humaniška ir netgi nukvakęs kareivis žūtbūt gelbėja gyvybes, net teroristų. 
           Tai kokius gi vaizdinius mums siūlo filmo tekstas? Elitinis kareivis. Grubiai šmaikštus, grubiai simpatiškas, paprastas, bet tvirtas ir jo neapkaltinsi naivumu (kontrastas su „akademiku“ iš karininkų), egzistenciškai disorientuotas, laukia kontrakto pabaigos, vengia rizikos, žodžiu, profesionalas.
            Apsėstasis kareivis. Jis – karo didvyris, pavojingas sau ir kitiems, tačiau taip pat šaltakraujis ir įkvepiantis, primetantis priešui savo valią... Šiaip geraširdis, tad kaip įmanydamas stengiasi apginti „nekaltuosius“ civilius kovodamas su „blogaisiais“ civiliais. Jam neužtenka įvykdyti misijos, jis žvelgia giliau ir jam „ne tas pats“. Labai įdomus momentas - nors filmas formaliai lyg ir teigia, kad herojui pavažiavęs stogas, bet antrinis sluoksnis vis išmeta užuominų apie kai ką kitą. Jis yra tas narsusis kareivis iš „senų gerų laikų“, kai vyrai drąsiai žvelgdavo mirčiai į akis. Don Kichotas, vienišasis riteris savo pragmatiškame amžiuje.
           Bagdadas. Pragaras, kuriame kažkodėl gyvena žmonės (bent jau irakiečiai), priešo žemė su savo nesibaigiančiais spąstais. Abejoju, kad to buvo siekta sąmoningai, bet, pavyzdžiui, šarvuotis plaukiantis per urbanistinį peizažą atrodė tiesiog kaip okupantas ir niekas kitas. Bet gal čia tik mano iškreipta sąmonė taip viską sudėliojo.
            Karas. Purvinas, bjaurus, bet teisingas. Mes kovojame dėl jų gyvybes. Gelbėjame.
            Irakiečiai. Bet kuris iš jų gali būti teroristas. Bet iki paskutinės akimirkos jiems galioja „nekaltumo prezumcija“. Netgi vyras apkarstytas sprogmenimis ir laikrodiniu užtaisu, turi teisę į vertėją ir dėl jo gyvybės galima sau leisti surizikuoti. Bet vis dėlto irakietis yra „kitas“. Jis priešiškas, klastingas bei kažkodėl nenori būti išgelbėtas, taigi, ir nesuvokiamas. Bandymai užmegzti draugišką kontaktą gali atnešti mirtį. Visa laimė, kad irakiečiai ten kažkur toli...
             Gal pasakysiu pernelyg drąsiai, bet, mano manymu, šitas filmas atsovauja naują vizualinės propagandos kartą. Nebėra įkvepiančių didvyrių žygdarbių, herojai įgauna vis daugiau antiherojaus bruožų, karas toli gražu nebekelia pakilių jausmų, bet visa tai tik daug sėkmingiau maskuoja svarbiausią faktą: tai, kad esame „mes“ ir yra „jie“.

                     Nepaisant ekonominio sunkmečio sukeltų nepriteklių, nepasitikėjimo Seimu ir teisėsaugos institucijomis, keista kad mūsų politinėje scenoje nebematome jokio ryškesnio Mesijo. Mesijo įvaizdis nėra vienas ir tas pats, vienodai taikomas visur ir visada. Ypatingai šiuo metu, kai Seimą galutinai diskreditavo Valinskas ir Ko, o teisėsaugą tebekrečia niekaip neišnarpliojama D. Kedžio istorija, tikrai stebina kaip dar mūsų viešųjų ryšių specialistai nesukūrė dar vieno taip gerai mums pažįstamo Keršto Mesijo. Tai verčia permąstyti kai kuriuos lietuviškų politinių ivaizdžių formavimo ypatumus.
Pagrindiniai Keršto Mesijo požymiai – jam oponuojančios Blogio Jėgos ir Tvirta Ranka, kurios pagalba jis ketina su jomis susidoroti. Kaip bene pirmasis ryškus tokio įvaizdžio pavyzdys paminėtinas Vytautas Šustauskas, įnirtingai grūmojęs sugniaužtu kumščiu įvairiuose mitinguose ir kriokdavęs per garsiakalbį grasinimus susidoroti su Lietuvą „išporceliavusiais“ politiniais nusikaltėliais. Pasigėrėjimo apimtoms klausytojų minioms, susidedančioms daugiausia iš pagyvenusio ir pensinio amžiaus pažemintųjų ir nuskriaustųjų, buvo žadama be gailesčio ir ceremonijų „įvykdyti teisingumą“. Paskutinis ryškus ir tipiškas Keršto Mesijas mūsų politikoje buvo Rolandas Paksas. Buvo intensyviai kuriamas mitas apie jau du kartus premjeru pabuvoti spėjusio politiko „rankos tvirtumą“, akcentuojant jo jaunystę, energiją ir ryžtą. Greta to buvo nuosekliai tapomas Blogio Jėgos paveikslas, pasižymintis tiek demonizuotomis partinių klanų korupcijos ir mafijos abstrakčiais potėpiais, tiek ir konkrečiais Blogio Jėgai tarnaujančių politikų personalijų kontūrais. Keršto Mesijas žadėjo įvesti tvarką, o mafijai grasino diktatūra... Rodėsi štai jau tuoj išmuš keršto valanda visoms Lietuvą apspitusioms Blogio Jėgoms...

                      Šiuo metu šis įvaizdis yra išimtas iš polinės viešųjų ryšių apyvartos, jei nekreipsime dėmesio į Petrą Gražulį, vienišą karį, besikaunantį su oligarchais ir įvairiaspalvių iškrypėlių invazija. Tačiau jo „rankos tvirtumas“ tikrai nėra imponuojantis, o gatvėje demonstruojamos oligarchams skirtos šakės kur kas pavojingesnės kokiam tai neatsargiam ir išsiblaškiusiam atsitiktiniam praeiviui. Šiuo metu „iš apačios“ išplaukiančios emocijos diktuoja kitokio įvaizdžio poreikį, kuris būtų ne kažkam grasinantis, o apglėbiantis motiniška šiluma, paguodžiantis ir nuraminantis. Kai nuskriaustas vaikas eina skustis tėvui, tas vos išgirdęs vaiko raudą, dažniausiai lekia aiškintis su jo skriaudėjais, tuo tarpu, jei skundžiamasi motinai, ji dažniausiai apkabina, paglosto ir supranta. Šiuo metu į mūsų politinį gyvenimą įžengė naujas personažas – Gailestingoji Motina. Jos požymiai – Meilė, Dėmesingumas ir Taika visiems, o taip pat konkrečių Blogio Jėgų nebuvimas. Greičiausiai jos apsireiškimą ir nulemia itin painus Gėrio Jėgų susimaišymas su Blogio Jėgomis, dėl ko jos tampa sunkiai identifikuojamos ir pasimetęs Keršto Mesijas, nebežinodamas kurlink nukreipti savo Tvirtos Rankos jėgą, yra priverstas bent trumpam pasitraukti.

                      Tai nereiškia, kad Gailestingųjų Motinų nebuvo ir anksčiau, kaip ir dabar negalima vienareikšmiškai kalbėti apie Keršto ir kitokių Mesijų išnykimą. Greičiau reiktų kalbėti apie vieno ar kito tipo dominavimą. Keršto Mesijo dominavimo epochoje Gailestingosios Motinos vaidmenį bandė prisiimti Kazimira Prunskienė, tačiau pirmąjį Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo dešimtmetį, kai kiekvienas Lietuvos pilietis daugmaž aiškiai žinojo kas dėl visko kaltas, tai nebuvo labai perspektyvu. Antra vertus ir pati Gailestingosios Motinos įvaizdį bandžiusi prisiimti persona buvo panaši greičiau į senatvės tvaiką skleidžiančią močiutę iš kaimo, kuri mojuodama, pas ją iš miesto atvykusiam anūkui prieš nosį saldainiu, išsiviepusi klausinėjo – „ar myli savo močiutę, nori saldainiuko? O ar pabučiuotum už jį savo močiutę“. Saldainio norisi, bet ta močiutė tokia sena, šiek tiek dvokianti ir žilstelėjusiais gyvaplaukiais apaugusia fizionomija... Tikrai ne tokia miela kaip tikroji motina, gyvenanti mieste.

                      Pirmąja Gailestingąja Motina aš laikyčiau Viliją Blinkevičiūtę, kuri pasižymėjo visomis šio tipažo savybėmis – Meile ir Supratingumu visiems, o taip pat neturinti jokių principinių nuostatų, kurios galėjo neįtikti vienai ar kitai rinkėjų grupei, neturėjimu. Net ir turėdama solidžius reitingus ir politinę patirtį, ji visada buvo tos partijos, kuriai priklausydavo įrankiu. Tačiau nepaisant to, ji įstengė pateikti save kaip tikrą Gailestingąją Motiną, ant kurios peties gali ramiai išsiverkti bet kuris nuskriaustasis, jau nebesugebantis Gėrio ir Blogio jėgų atskirti viena nuo kitos.

                      Kitu Gailestingosios Motinos tipo variantu, be abejonės, galima laikyti Dalią Grybauskaitę. Fotogeniška ir vieniša moteris, nevengianti dėvėti tautinių drabužių, tarsi sukūrė lūkestį sukursianti savo šeimą įsivaikindama visus Lietuvos gyventojus. Tačiau tai nėra tobulas Gailestingosios Motinos modelis, kadangi Dalia Grybauskaitė nevengia turėti savo nuomonę, tuo susikurdama sau oponuojančias rinkėjų grupes. Normaliam politikui tai yra įprasta, tačiau Gailestingajai Motinai – neatleistina yda. Tai patvirtina ir tokie simboliniai gestai, kaip pvz. atsisakymas nemažinti iš biudžeto skiriamų lėšų Užsienio reikalų ministerijai, nepaisant graudinančios užsienio reikalų ministro Ušacko retorikos  . Ne vienas vaikas, prašydamas kelių litų ledų porcijai nusipirkti, kreipdamasis į mamą, vartoja tokius kreipinius kaip „mamyte“, „motule“, kuriuos kitais atvejais vartoja daug rečiau. Griežta mama, aišku, neleis savęs taip pigiai apgauti, tačiau tik ne tikroji Gailestingoji Motina, kuri jokiu būdu negali likti abejinga savo vaikų ašaroms.

                      Šiame kontekste yra išskirtinis Valdo Adamkaus atvejis, kuris Gailestingąja Motina savo antrosios kadencijos metu tapo ne tiek, kad įgytų valdžią, bet kad sustiprintų ir išlaikytų ją.

                      Šiuo metu į priešakines politinių batalijų linijas stumiama nauja Gailestingoji Motina – Irena Degutienė. Jau antrą dešimtmetį aktyviai politikoje dalyvaujanti ir jau kiek pabodusi politikė kažkodėl įvardijama kaip kažkas naujo. Nepaisant solidžios politikės patirties, visą laiką tebuvusios gerai suteptu partiniu sraigteliu, I. Degutienės figūra nacionalinio susitarimo fone suspindi naujomis ir viliojančiomis tokių abstrakcijų kaip Meilė, Susiklausymas, Solidarumas spalvomis, turinčiomis suburti rinkėjus, suartinti juos vieną su kitu, o po to juos visus sukišti į Gailestingosios Motinos sterblę.  Apie tai kalba ir „politologas“ Lauras Bielinis , atskleisdamas Supratingosios Motinos „misijos“ niuansus bei savybes, kuriomis pasižymi I. Degutienė – „sąmoningai ar ne, bandydama sustiprinti save, I. Degutienė ima eksploatuoti tas savo įvaizdžio puses, dar labiau išryškinančias vieną jos savybę, kuri šiandien tampa daug svarbesnė ir reikšmingesnė – gebėjimas atrodyti ir būti girdinčia ir suprantančia, o kartais net ir atjaučiančia“. Šiuo metu būnant priešakinese linijose tai kur kas svarbiau nei turėti konkrečiais veiksmais paremtą ilgalaikę strategiją, kadangi kiekvienas konkretus ir ryžtingas veiksmas verčia mąstyti apie pasekmes, alternatyvius variantus, skaldo komandą ir gresia reitingo smukimu.

                      Neatsitiktinai suradus naują Gailestingąją Motiną, galinčią spinduliuoti šildančius Meilės ir Supratingumo spindulius visiems ir kiekvienam, „nacionalinis susitarimas“ ketina virsti tiesiog dar viena „vaivorykštine koalicija“. Pasižymintys nepakantumu seksualinėms mažumoms lietuviai, kur kas daugiau tolerancijos rodo politinio seksualumo laisvei, kur normalu yra viskas, su bet kuo ir bet kaip. Norom nenorom vėl kyla mintys apie įvairias sąmokslo teorijas – už vaivorykštinę vėliavą raginamos kelti Gailestingosios Motinos ar tik vėl nestovės koks nors legendomis ir padavimais apipintas Žydrųjų Albinų klanas?

Kreivarankis

Gana dažnai tenka paskaitinėti vieną kitą Vakarų Europos ir JAV šiuolaikinių istorikų knygą ar straipsnį. Prisipažinsiu, po tokių skaitinių mane ištinka identiteto krizė bei didžiulis noras pasigerti. To priežastis – keistas jausmas, kad tai, ką girdi per paskaitas Vilniaus universiteto istorijos fakultete ir tai, kaip rašoma bei tyrinėjama istorija vakaruose, tarpusavyje neturi nieko bendro ir negali priklausyti tai pačiai mokslinei disciplinai.

Štai skaitau šiandien, kad vakar netekome Claude‘o Levi-Strausso. Skaudi netektis visiems tikriems humanitarams. Autorius, kurio tyrimai aktualūs ne tik antropologams, bet ir istorikams, etnologams, filosofams... Dėja, regis, pirmas šio tūkstantmečio dešimtmetis gausiai pažymėtas ir kitomis mirtimis:

                      Paul Ricoeur – 2005 m. gegužės 20 d.

                      Hans-Georg Gadamer – 2002 m. balandžio 13 d.

Richard Rorty – 2007 m. birželio 8 d.

Lescek Kolakowski – 2009 m. liepos 17 d.

Jacques Derrida – 2004 m. spalio 8 d.

Jean Baudrillard – 2007 m. kovo 6 d.

Na ką gi, mums trūks Jūsų. Ir net nežinau ar tokia netekčių gausa yra sutapimas ar tiesiog modernių mąstytojų atsirado tiek daug, kad ... bet vis tiek, toks jausmas, kad gyvųjų tarpe jau nieko nebeliko, išskyrus gal Slavoj Žižek....

 

Kreivarankis

Šliogeris su dideliu filosofiniu nepasitikėjimu vertino kalbėjimą ir rašymą. Na, nemėgdavo jisai nei kalbėjimo, nei rašymo ir gana. Pats jis manydavo Esmę ir Grožį esant daiktų paviršiuje, o kalbėjimą ir rašymą – į juodąsias Niekio ertmes viliojančiais žabangais. „Visi žodžiai kyla iš Juodojo Niekio ir kalbantįjį traukia paskui save atgal, į Niekio įsčias, nutolindami nuo tyro ir nekalto daiktų paviršiaus grožio,“ – kartą, įlipęs į mikroautobusiuką, pasakė Šliogeris jo vairuotojui.